2009-aisiais pasauliniu mąstu amerikiečių išplatinta internetinio turinio apmokestinimo idėja šiais metais tapo diskusijų objektu ir Lietuvoje. Suinteresuotų asmenų požiūriai išsiskiria į tris prieštaraujančias grupes: vieni sutinka, jog mokestis už kokybišką informaciją yra pagrįstas, kiti preštarauja, motyvuodami, jog mokamą kanalą gali pakeisti į nemokamą analogą, o treti siūlo apmokestinti tik tam tikrą turinio dalį. Tradicinių ir naujųjų medijų atstovai šį klausimą gvildeno ir spalio 18 dieną vykusioje interneto konferencijoje „Login 2010“, viešos diskusijos „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“ metu.

 Informacija, kaip ir meilė turi būti nemokama?

Vienas pirmųjų apie laikraščių apmokestinimą internete viešai prabilo žurnalistas Walter Isaacson, žurnale „Time“ pareiškęs, jog tai gali būti pozityvus poslinkis žiniasklaidoje: „visų pirma bus orientuojamasi į skaitytoją, mokantį už turinį, o ne į reklamą“. Šią idėją aktyviai palaiko ir stambiausias pasaulyje žiniasklaidos magnatas Rupert Murdoch, o Lietuvoje pirmuosius pokyčius įgyvendina verslo dienraštis „Verslo žinios“ (laikraščio skaitytojai internete tik dalį publikacijų gali peržiūrėti nemokamai).

Nors tokiu būdu atsiranda rizika prarasti skaitytoją (internetas žmonių sąmonėje suvokiamas, kaip nemokama ir neribojama platforma, vartotojui nebūdingas lojalumas), „VŽ“ vyr. redaktorius Rolandas Barysas įsitikinęs, jog nemokamos informacijos erai atėjo galas. „Labai norėčiau nemokamai gauti švarką, kelnes ir žinias, tačiau priklausau tai kategorijai žmonių, kurie netiki, jog gyvenime būna nemokami pietūs“, teigia jis. Pasak R. Baryso, visuomenėje turi įvykti požiūrio perversmas, sunaikinantis iliuziją, jog turinį internete kuria „kažkas“, o informacija atsiranda „kažkaip“. Telieka atsakyti į klausimą „kokia teisinga kaina?“.

Priešingos pozicijos laikosi laikraščio ir internetinio portalo „15 minučių“ direktorius Tomas Balžekas, tvirtindamas, jog šventai tiki nemokamumu: „geriausi dalykai yra nemokami, todėl informacija, kaip ir meilė, turi būti prieinama nemokamai“. Pasak, T. Balžeko, reikia apmokestinti ne naujienas, o pridėtinę vertę teikiantį turinį. Jeigu internete publikuojamas daug pastangų, laiko ir finansinių išteklių pareikalavęs tyrimas, naudingas kitiems žiniasklaidos kanalams, natūralu, kad jo turinį norima apmokestinti.

Mokėti už kopijas nesinori

Prieš suskubant apmokestinti dalį turinio internete, derėtų įsitikinti ar „copy paste“ amžiuje dar yra originalios, užmokesčio vertos informacijos. Pasak naujausių „Google“ tyrimų, internetinėje žiniasklaidoje yra vos 11% originalaus turinio. Australijos nepriklausomos žurnalistikos centras, nuodugniai peržvelgęs spaudą oficialiai pranešė, jog nuo 42% iki 70% skelbiamos medžiagos yra inicijuojama viešųjų ryšių kompanijų.

Populiariausio Lietuvos tinklaraščio nežinau.lt autorius ir Vilniaus universiteto, žurnalistikos instituto dėstytojas Džiugas Paršonis mano, kad masinės žiniasklaidos vartotojui nėra svarbi pridėtinė turinio vertė, todėl pastarasis nebus linkęs už ją mokėti, tačiau sutinka, kad tokios nišinės spaudos, kaip „Verslo Žinios“ kuriamas turinys yra unikalus ir gali būti naudingas kitoms žiniasklaidos priemonėms, verslo komanijoms ar privatiems asmenims.

Vartotojų poreikiai kol kas neištirti

Nūdienos technologijos suteikia galimybes surasti ištisus informacijos klodus, todėl tendencija, jog vartotojas ne skaito, o „skenuoja“ naujienas, „nardo“ iš vieno tinklalapio į kitą, yra natūrali. Tai ką matome tiek tradicinėje žiniasklaidoje, tiek interneto portaluose yra agreguotas turinio pateikimas. Žmogus nori gauti tik tai, kas jam įdomu, išvengiant aplinkinio triukšmo, tačiau tam reikia nuodugnaus vartotojo poreikių tyrimo.

„Tieto Lietuva” Telekomunikacijų ir Media padalinio vadovas Mindaugas Butkus pripažįsta, jog kol kas tenkinamasi „unikalaus vartotojo“ identifikavimu, o žiniasklaida susiduria su iššūkiu pažinti vartotoją: „reikia žinoti istoriją - kuo jis domėjosi vakar ir kas jį domina šiandien“.

M. Butkui antrina R. Barysas, teigdamas, kad informacijos teikėjai nežino, koks yra jo klientas: „reklamos užsakovai mūsų rinkoje vertina tinklalapius ne pagal tai kiek laiko vartotojas praleidžia puslapyje, ką renkasi, bet pagal tai, kiek unikalių lankytojų sulaukiama. Mes nepažįstame vartotojo, todėl negalime pateikti personalizuotų paslaugų ir galiausiai - negalime parduoti auditorijos reklamos užsakovams. Gaunasi užburtas ratas“.

Nori „duonos ir žaidimų“

Kol lietuviškos žiniasklaidos atstovai tik spėlioja, kokio pobūdžio naujienas pasiryžę pirkti vartotojai, rinkos tyrimų kompanija „Nielsen“ apklausė 27.000 žmonių 52 pasaulio šalyse, siekiant sužinoti už kokius internetu platinamus duomenis vartotojai yra mokėję arba būtų linkę mokėti. Tyrimas parodė, jog didžiausio susidomėjimo sulauktų pamoginio pobūdžio turinys – filmai, muzika ir žaidimai.

Informacinio pobūdžio portalams dėmesio skiriama žymiai mažiau, o menkiausio susidomėjimo sulaukia pačių vartotojų kuriamas turinys (asmeniniai tinklaraščiai, savarankiškai kurti video). Būtina paminėti, jog net 71% respondentų tikino besirinksiantys mokamą turinį tik tuo atveju, jei pastarasis bus žymiai kokybiškesnis, nei nemokamas, o 79% dalyvių prisipažino, kad nutrauktų mokėjimus, atsiradus alternatyviam nemokamam informacijos šaltiniui.

Išeitis – rūšiavimas ir konteksto atgaivinimas

Šiuolaikinis interneto žmogus seniai nebėra tik pasyvus vartotojas – jis, dažnai pats to nesuprasdamas, yra tapęs aktyviu informacijos perskirstytoju. Socialiniai tinklai leidžia kuruoti žinias, rūšiuoti informaciją pagal temas, taip sudarant galimybes gilintis į konkretų klausimą. „CNN kompanija nieko nebijo taip, kaip „Facebook“ socialinio tinklo“, - teigia Dž. Paršonis. Nors šiuo atveju vartotojai nesukuria naujo turinio, jie geba taip sugrupuoti ir išrūšiuoti informaciją, kaip nepajėgia jokia kita žiniasklaidos priemonė.

Socialiniams tinklams alternatyvų projektą „Google Living Stories“ du mėnesius vykdė „Google“ žiniasklaidos kompanijos „New York Times“ ir „Washington Post“, skatindami vartotojus rūšiuoti žiniasklaidos priemonių informaciją pagal temas. Šiai koncepcijai priskiriama ir interneto enciklopedija „Wikipedia“, dėl galimybės gilintis į kontekstą, amerikiečių vis dažniau vadinama „žinių ateitimi“. Šiai minčiai pritaria ir D. Paršonis, tikindamas, kad informacijos pjūvių ir rūšiavimo dėka pradeda dominuoti ne prekių ženklai ir aktualijos, o temos.

Šiuo metu intensyviai ieškoma, kaip efektyviau grupuoti naujienas, gilinti kontekstą ir atskleisti platesnes informacijos galimybes. Dž. Paršonis teigia, kad žiniasklaidos ateitis yra neįmanoma be kopijavimo ir naujienų remiksavimo, patikslindamas, jog „tai visai nereiškia, kad žmonės nemokės už turinį – mokės, bet į tą kainą turės būti įskaičiuota visiška kopijos ir remikso laisvė – kaip kitaip mes perduosime visą žinių ir išminties lobį kitoms mūsų kartoms?“.

Iliustracijų šaltinis: Flickr.