Žingsniuodama vakarėjančio miesto gatvėmis, pasiekiu šurmulio apgaubtą Menų centrą, įsikūrusį VDU Centriniuose rūmuose. Šiandien čia vyksta animacijos mylėtojų renginys „Animacijos fabrikas“, kuris pabandys supažindinti su animacijos istorija, kūrybos proceso detalėmis, bus rodomi jaunų animacijos kūrėjų video. Taip pat programa žadėjo ir ypatingą svečią – daugeliui jau gerai žinomą „MotionLab“ animatorių Vladislav Berežok.

Animacijos pagrindai

Prie įėjimo paaukojusi 5lt, kurie bus skirti gegužės mėnesį vyksiančiai „Gatvės muzikos dienai“ bei Menų centro bibliotekai paremti, įsimaišiau į minią. Kadangi iki renginio pradžios buvo likę vos kelios minutės, visi ieškojo vietos, kurioje galėtų patogiai įsitaisyti ir stebėti renginio programą. Deja, vėliau atėjusiems tokią vietą rasti jau buvo sudėtinga, nes animacijos mėgėjų susirinko tikrai nemažas būrys. Renginį pradėjo VDA absolventės, animatorės Sigita Kučikaitė ir Monika Žeknytė, kurios pasakojo apie animacijos istoriją, kūrybos procesus bei animacijos rūšis, iliustruodamos savo pasakojimą skaidrėmis.

Šiek tiek nedrąsiai merginos pradėjo nuo animacijos istorijos, taip pat remdamosi animacinio filmo „Princesė Mononokė“ kūrybos proceso pavyzdžiais, papasakojo kaip gimsta pilnametražis animacinis filmas. Nepamiršo paminėti galbūt vieniems tikrai žinomo, o kitiems naujo fakto, jog animacija yra filmuojama 24 kadrų per sekundę dažniu. Truputį pasimetusios skaidrių gausoje, Sigita ir Monika toliau savo seminare kalbėjo apie vieną žymiausių animacijos kūrėjų Walt Disney, kuris pirmasis sukūrė pilnametražį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Merginos supažindino su „anime“ animacija, paminėdamos vieną žymiausių anime kūrėjų H.Miyazaki, kurį daugelis vadina Japonijos Walt Disney.

Tęsdamos pasakojimą, jaunosios menininkės Sigita ir Monika išvardino likusias animacijos rūšis: siluetinė animacija, plokščioji animacija, kurios vienas žiniomiausių pavyzdžių yra „Ežiukas rūke“. Be abejo, buvo nepamiršta ir lėlinė animacija bei keletas jos meistrų: T. Burton bei Mikolaj Jaroszewicz.

Merginoms kalbant apie smėlinę animaciją, šalia stovintys animacijos mėgėjai šnibždėjosi, jog šia technika sukurtas filmukas „Senis ir jūra“ - vienas gražiausių neseniai matytų kūrinių. Nors negaliu jums rekomenduoti būtinai pasižiūrėti ši animacinį filmą, nes pati jo dar nepamačiau, tačiau jis tikrai pateko į mano „must see“ kūrinių sąrašą. Minia kartais reikia pasitikėti.

Savo seminarą Sigita ir Monika vainikavo linksmu lietuvišku animaciniu filmuku, kuriam pasibaigus, žiūrovai buvo pakviesti pasižiūrėti dviejuose ekranuose rodomų filmukų, sukurtų ,,Meno Duobės" konkurse dalyvavusių jaunų bei žinomų animacijos kūrėjų darbų. Visą valandą įdėmiai merginų klausiusi minia petraukos metu šurmulingai pasklido po Menų centro erdvę.

Ūžiančios minios apsuptyje buvo gana sunku atidžiai stebėti animacinius eksperimentus, tačiau akies krašteliu teko pamatyti tikrai orginaliai įgyvendintų idėjų. Kas neturėjo galimybės apsilankyti šiame renginyje arba buvo trumpam pabėgę atsigerti bei užkąsti, galės pasinaudoti proga visus meninkų darbus pamatyti toje pačioje menų erdvėje visą ateinančią savaitę.

Vladislav Berežok kūrybos filosofija

20 val. prie mikrofono jaukiai įsitaisė ilgai lauktas svečias - animatorius Vladislav Berežok. Paprastai, be pompastikos ir skambių frazių jis pradėjo nuo pasakojimo, kaip animacija atėjo į jo gyvenimą. Autorius su šypsena tarė: „Esu tam gimęs, apie tai visą laiką svajojęs ir tai darau“. Baigęs ne vieną Lietuvos švietimo įstaigą bei savo įgūdžius tobulinęs viename Rusijos universitete, V. Berežok pabrėžė svarbiausią dalyką: „Neišmanydamas klasikos (Walt Disney mokyklos), animatoriumi būti negali. Animacijos klasika -  visa ko pagrindas. Taip pat turi mokėti piešti, gerai išmanyti judesio plastiką, vaidybą“. Lygindamas Amerikos, Rusijos bei daugelio kitų šalių animaciją, Vladislav pastebėjo, jog Amerikos animacijos pagrindas yra komercija, todėl šis požiūris į animaciją jam nėra prie širdies. Animatoriui artimesnis Rusijos bei Europos šalių santykis su animacija, kadangi čia ji traktuojama kaip menas. Įstrigo Vladislavo žodžiai: „Kurdami galvokite apie savo darbo prasmę – kam kuriate ir kodėl tai darote. Nepamirškite, kad jūsų animacija daro poveikį žiūrovui, todėl turite gerai apgalvoti savo kūrybą“. Buvo žavu klausytis žmogaus, kuris taip stipriai tiki savo darbu, bet tuo pačiu atsakingai mąsto apie tai, ką jo kūryba atneš žiūrovui. Gaila, jog ne visai susirinkusiai miniai buvo įdomus šis kūrybingas žmogus. Kartais tekdavo stipriai įtempti ausis, norint per žmonių bruzdesį ir pokalbių nuotrupas išgirsti menininko žodžius.

Po biografinės dalies, paįvairintos autoriaus filosofinėmis įžvalgomis, Vladislav Berežok pristatė greitai žiūrovus pasieksiantį trumpametražį plastelininės animacijos filmuką „Zuikio kopūstai“, kuris sukurtas pagal to paties pavadinimo lietuvių liaudies pasaką. „Reikia nepamiršti lietuviškų tradicijų, išlaikyti savo orginalų veidą bei identitetą ir nekopijuoti kitų šalių“,- patriotiškai mintis dėstė V. Berežok. Įkvepiantys žodžiai!

Po „Zuikio kopūstai“ treilerio demonstracijos renginio vedėja pranešė, jog toliau diskusija vyks klausimų–atsakymų forma. Uždavusi keletą klausimų apie tai, ką Vladislav mano apie jaunų autorių emigraciją į kitas šalis bei mokslus Rusijos ir Lietuvos universitetuose, šių dienų Lietuvos animaciją, renginio šeimininkė autoriui nuoširdžiai padėkojo už dalyvavimą renginyje bei pakvietė visus toliau žiūrėti dokumentinį filmą „Vabzdžių dresuotojas“. Deja, galimybė užduoti klausimų animatoriui Vladislav Berežok žiūrovams nebuvo suteikta. Atrodė, jog renginio organizatoriai taip skubėjo įvykdyti visą suplanuotą programą, kad laiko publikos klausimams nebuvo skirta.

Triukšminga „Vabzdžių dresuotojo“ peržiūra

Pasivaišinusi Menų centro arbata, skubėjau patogiai įsitaisyti ant pagalvėlių. Už kelių minučių ekrane pasirodė pirmieji filmo „Vabzdžių dresuotojas“ kadrai. Šis filmas yra apie pirmąjį Lietuvos kinematografininką ir lėlinės animacijos kūrėją Vladislavą Starevičių (1882–1965). Patrauklios vaizdų kalbos ir subtilios dramaturgijos filmas pasakoja apie menininko kūrybos ir gyvenimo kelią. Istorija atskleidžiama per specialiai šiam filmui sukurtų lėlių, Liūtės ir Vabalo, meilės istoriją. Iš triukšmo buvo galima spręsti, kad filmas įdomus tik mažajai žiūrovų daliai, tačiau buvo gan džiugu stebėti aplink vykstančias diskusijas apie animcijos pasaulį, išgirstos informacijos aptarimą, čia pat gimstančias naujas idėjas. Nusprendusi, jog filmo peržiūrą pasidarysiu namuose, prisidėjau prie minioje vykstančių pokalbių.

Renginį pabaigė melancholiški Patrio Židelevičiaus violončelės bei elektronikos garsai. Muzikanto įgarsintas Monikos Žeknytės animacinis muzikos klipas švelniai suvienijo garsą ir vaizdą nutilusioje Menų centro erdvėje. Nors lyriška violončelė truputį nederėjo su spalvotu animacijos pasauliu, su kuriuo supažindino vakaro svečiai, tačiau ši rami muzika suteikė galimybę apmąstyti informaciją, kurią išgirdau per šias kelias įdomias valandas. Nepaisant mažų minusų, organizatoriams renginys pavyko. Tiems, kas apie animaciją žinojo nedaug, tikrai buvo įdomu stebėti Monikos ir Sigutės trumpą seminarą, o animacijos žinovams buvo naudinga susipažinti su Vladislav Berežok, kuris yra be galo talentingas ir įkvepiantis kūrybai menininkas.